Viduramžiais
Europoje plinta ir įsigali krikščionybė. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su
vertimu. Žinomi garsūs Viduramžių vertėjai vienuoliai, pvz., Anglijoje Beda
Venerabilis (673-735), vienuolis ir mokslininkas, parafrazavęs Biblijos psalmes
į lotyniškus eilėraščius, vertęs kai kurias Naujojo Testamento dalis į senąją
anglų kalbą. Karalius Alfredas Didysis (849-901) skatino ir dalinai pats vertė
iš lotynų kalbos, pvz., popiežiaus Grigaliaus „Cura Pastoralis“, Orozijaus
„Historia adversus Paganos“, Romos filosofo Boecijaus veikalą „De consolatione
philosophiae“, Bedos Venerabilio „Historia Ecclesiastica“ ir galbūt Augustino
„Soliloquia“. Alfredas Didysis laikomas senosios anglų literatūros pradininku.
Vinčesterio vienuolis ir kunigas Elfrikas (Aelfric Grammaticus, 955-1020),
vienas žinomiausių prozos veikalų autorių senąja anglų kalba, vertė Biblijos
fragmentus. Airijoje daugiausiai buvo verčiama Bangoro vienuolyne VII-X
amžiuje, vienas žinomiausių vertėjų yra Kolumbanas.
Į
senąją vokiečių kalbą, tikriau į savo gimtąjį alemanų dialektą vertė
Sankt Galeno vienuolyno vienuolis benediktinas Notkeris (Notker Labeo,
952-1022). Savo mokiniams jis vertė lotyniškas knygas į „barbarų“ vokiečių
kalbą. Tai buvo tuo metu negirdėta naujovė. Notkeris vertė Grigaliaus Didžiojo
teologinį veikalą „Moralia in Iob“, Aristotelio „De categoriis“ ir „De
interpretatione“, Romos filosofo Boecijaus „De Trinitate“ ir jau minėtąjį „De
consolatione philosophiae“, interpretavo filosofinius ir teologinius raštus,
kurdamas vokiečių kalba naujas sąvokas ir perteikdamas jų turinį vokiečių
skaitytojams.
Vertė taip pat slavų vienuoliai,
senosios slavų bažnytinės kalbos ir slavų alfabeto kūrėjai Kirilas (826-869) ir
Metodijus (miręs 885 m.). Jie vertė Biblijos, liturginius ir bažnytinės teisės
tekstus, stengėsi įvesti slavų kalbą į liturgiją.
Be
bažnytinių tekstų, Viduramžiais atsiranda ir pasaulietiško pobūdžio vertimų.
Vienas iš jų yra „Štrasburgo priesaikos“ tekstas (Strassburger Eide, 842 m.).
Du monarchai – Liudvikas II ir Karolis Plikagalvis prisiekia sąjungą prieš
imperatorių Lotarą I. Priesaikos tekstas parašytas senąja prancūzų kalba ir
senąja vokiečių (frankų dialektu), kad priesaika būtų suprantama ir kariams.
Spėjama, kad abu tekstai yra vertimai iš vieno lotyniško originalo.
Šiaip jau juridiniai dokumentai, įvairūs
pareiškimai ar liudijimai Viduramžiais dažniausiai verčiami iš kokios nors
tarmės į lotynų kalbą.
Viduramžių epochoje Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje įsigali ir labai ekspansyviai plečiasi arabų kalifatai. Suklesti arabų kultūra, teologijos, filosofijos ir gamtos mokslai. Į arabų kalbą iš graikų ir hebrajų verčiami filosofijos, medicinos, matematikos, astronomijos, geografijos veikalai. Kai kurie graikų mokslo laimėjimai, ypač medicinos ir farmakologijos srityje, Vakarų Europą pasiekė tik arabiškų vertimų dėka, kadangi originalai žuvo. Šį patyrimą XII amžiuje apibendrina žydų medikas, filosofas ir Talmudo žinovas Maimonidas (Rabbi Mose ben Maimon, 1135-1204). Savo laiške iš Kairo Maimonidas samprotauja apie vertimą panašiai kaip Ciceronas ar Jeronimas: „Kas nori versti iš vienos kalbos į kitą ir imasi kiekvieną žodį perteikti tokiu pat kitos kalbos žodžiu, turės didelių sunkumų ir jo vertimas išeis abejotinas ir painus. Taip nereikėtų daryti. Priešingai, vertėjas turi pirmiausiai suprasti minties eigą, ją išsiaiškinti ir pateikti taip, kad ji vertimo kalba būtų suprantama ir skaidri. To pasiekti kartais galima tik pakeičiant išdėstymo tvarką, perteikiant vieną žodį keliais ar kelis vienu, išleidžiant kai kuriuos posakius, o kitus pridedant, kol minčių raida taps visiškai aiški ir permatoma, išraiška suprantama ir atitinkanti tą kalbą, į kurią verčiama“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą