Senovės Romoje vertimo
menas ir amatas tampa sisteminga veikla. Romoje buvo jaučiama labai stipri
graikų literatūros, filosofijos, apskritai graikų kultūros įtaka, todėl
daugelis Romos rašytojų vertė arba perdirbinėjo graikų literatūros kūrinius
romėnų skaitytojams. Pirmasis toks rašytojas-vertėjas buvo Livijus Andronikas
(Livius Andronicus, 285-204 m. pr. Kr.). Didaktiniais tikslais, kadangi mokė
vieno romėno vaikus rašto, Andronikas išvertė Homero „Odisėją“. Tai pirmasis
Europoje pasaulietinio, grožinio kūrinio vertimas. Be to, Livijus Andronikas
statė Romos teatre graikų tragedijų ir komedijų lotyniškus vertimus. Jo
vertimai apskritai įnešė daug graikiškų elementų į romėnų poeziją.
Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr. Kr.) irgi propagavo graikų kultūrą Romoje, vertė ir adaptavo graikų, pirmiausiai Euripido tragedijas, Euhemero filosofinius kūrinius, daug smulkesnių graikų poezijos tekstų. Vertė teatrui bei rašė, remdamasis graikų pavyzdžiais, dramas ir komedijas taip pat Nevijus (Gnaeus Naevius, miręs apie 201 m. pr. Kr.). Žymiausias Romos komedijų autorius Plautas (Titus Maccius Plautus, 254-184 m. pr. Kr.) perdirbo daug graikiškų komedijų, pritaikė jas Romos žiūrovui. Versdamas Plautas dažnai vartoja vaidinamąjį „kontaminacijos“ metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną. Terencijaus (Publius Terentius Afer 195-159 m. pr. Kr.) kūriniai dažniausiai yra Menandro ir kitų graikų komedijų rašytojų kūrinių sekimai ar perdirbiniai. Šalia Plauto ir Terencijaus vienas žinomiausių graikų komedijos sekėjas ir adaptuotojas buvo Cecilijus (Caecilius Statius, 220-168 m. pr. Kr.). Jis gana laisvai perdirbinėjo Menandro komedijas.
Vertė ir žinomas romėnų rašytojas bei oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 m. pr. Kr.). Ciceronas vertė Platono „Protagorą“, Ksenofonto „Namų ūkį“, filosofo Arato poemą „Dangaus reiškiniai“, taip pat graikų oratorių Demosteno ir Aischino kalbas. Įvade į Demosteno ir Aischino kalbų vertimus Ciceronas pareiškia ir teorinių minčių apie vertimo principus. Jis rašo, jog versdamas graikų rašytojus stengiasi būti ne vertėjas amatininkas (interpres), bet rašytojas menininkas (orator). Jis verčiąs tomis pačiomis mintimis, posakiais ir išraiškos formomis, bet žodžius vartojąs kaip esą įprasta. Ciceronas teigia: „Laikiau, kad nereikalinga žodį perteikti pažodžiui, tačiau išlaikiau išraiškos pobūdį apskritai ir visų žodžių reikšmes, nes man atrodo, kad skaitytojui reikia pateikti ne tą patį žodžių skaičių, o tą patį jų svorį“. Toliau Ciceronas rašo: „žodžių aš laikiausi tik tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų kalbos ypatybėms“.
Sakydamas, kad jis nesistengia žodį perteikti pažodžiui (verbo verbum reddere), Ciceronas iškelia didžiąją vertimo problemą, kuri vienaip ar kitaip sprendžiama ir iki mūsų laikų: ar versti pažodžiui, tiksliai prisilaikant originalo teksto struktūros, ar versti laisvai, „literatūriškai“, perteikiant tiktai originalo teksto prasmę. Ciceronas aiškiai palaiko laisvo, kūrybiško vertimo principą. Jo vertimai perteikė graikų kultūros palikimą romėnų skaitytojams.
Panašaus požiūrio laikosi ir Horacijus (Q. Horatius Flaccus, 65-8 m. pr. Kr.). Savo veikale „Ars poetica“ Horacijus suformuluoja principą, kuris vėliau dažnai cituotas vertimo istorijoje: „Nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres“ (Nesistengsi žodį pažodžiui perteikti, būdamas ištikimas originalui vertėjas). Taigi Horacijus palaiko veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą. Pats Horacijus sekė graikų poezijos pavyzdžiais (Sapfo, Alkajo, Anakreonto) ir taikė lotynų kalbai graikiškas eiliavimo formas.
Svarbiausią vietą tarp Biblijos vertimų užima Jeronimo vertimas, vadinamoji „Vulgata“. Jeronimas gimė 347 m. Stridone, Dalmacijoje. Krikščionys tėvai pasiuntė jį mokytis į Romą, kur, kaip pasakoja legenda, jis labiau žavėjęsis Cicerono ir Platono veikalais negu šventuoju Raštu, kol angelas sapne atėmęs iš jo „pagoniškas“ knygas ir nuvedęs pas dangiškąjį teisėją. Vėliau Jeronimas tęsė studijas Trire ir Akvilėjoje. 373 m. jis nukeliauja į Palestiną, pasitraukia į Antiochijos Chalcio dykumą ir gyvena atsiskyrėlio ir asketo gyvenimą. 379 m. popiežius Damazas pasikviečia jį Romon, kur Jeronimas tampa popiežiaus patarėju ir slaptuoju sekretoriumi, gauna vyskupo šventimus. Popiežius paveda jam išversti Bibliją į lotynų kalbą, ir Jeronimas vėl vyksta į Palestiną, apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną ir mokyklą. Išverčia į lotynų kalbą ir suredaguoja visą Biblijos tekstą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, peržiūrėdamas ir tuo metu jau egzistavusių lotyniškų vertimų fragmentus, vadinamąją „Italą“, „Afrą“, Akvilos, Simacho, Teodocijono vertimus, kuriuos Origenas buvo sujungęs į vieną sinoptinę knygą. „Itala“ ir „Afra“ vėliau buvo sujungtos į „Vetus Latina“ vadinamą Biblijos variantą.
Visus šiuos vertimus, kurių iki mūsų laikų išliko tik mažos nuotrupos, pralenkia Jeronimo vertimas, atliktas apie 382-405 metus. „Vulgata“ šis vertimas pavadintas tik XII amžiuje. Vardas reiškia: „visiems prieinama“, „visiems suprantama“. Tridento bažnyčios susirinkimas 1546 m. paskelbė, jog Jeronimo vertimas laikytinas kanoniniu. Vėliau Vulgatos tekstas dar buvo koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos popiežiaus Siksto 1590 m. ir popiežiaus Klemenso VIII (1592 m.) redakcijos. Be to, Jeronimas vertė iš graikų kalbos Euzebijaus „Kroniką“, pasaulio įvykių apžvalgą, ir ją tęsė papildydamas Romos istorijos faktais. Be to, pats parašė krikščioniškosios literatūros istoriją „De viris illustribus“ (392 m.). Mirė Jeronimas Betliejuje 420 m. rugsėjo 30 d. Šis „vertėjų patronas“ buvo iš tiesų kruopštus ir kūrybingas vertėjas, turėjo ne tik teologinį, bet ir puikų literatūrinį išsilavinimą, gerai mokėjo hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Apie vertimo darbą Jeronimas parašė teorinį traktatą „De optimo genere interpretandi“ (Apie geriausią vertimo būdą). Laiško savo draugui Pamachijui forma Jeronimas, remdamasis savo dideliu patyrimu, išdėsto savo požiūrį į Cicerono tezę ir suformuluoja pagrindinę mintį dažnai cituojamo ir šiandien dar aktualaus aforizmo forma: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu“ (Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme).
Apie vertimą rašė ir Jeronimo amžininkas ir draugas Evagrijus, pats vertęs Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus šventojo Antano gyvenimo aprašymą. Šio vertimo („Vita Antonii“) pratarmėje Evagrijus sako: „Pažodiškas vertimas į kitą kalbą užtemdo prasmę ir tarytum užgožia pasėlius vešliomis piktžolėmis. Vergiškai laikydamasis linksnių ir posakių formų ir eidamas sunkiais aplinkiniais keliais, jis nepasako to, ką galima išreikšti trumpai ir aiškiai. Vengdamas šios negerovės aš, tavo (Inocento) prašomas, išverčiau palaimintojo Antano gyvenimo aprašymą taip, kad būtų išverstos visos prasmės, net jeigu kai kurių žodžių ir trūksta. Tegul kiti ieško skiemenų ir raidžių, tu ieškok prasmės“. Evagrijaus samprotavimai liudija, jog jam didelę įtaką darė Ciceronas.
Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr. Kr.) irgi propagavo graikų kultūrą Romoje, vertė ir adaptavo graikų, pirmiausiai Euripido tragedijas, Euhemero filosofinius kūrinius, daug smulkesnių graikų poezijos tekstų. Vertė teatrui bei rašė, remdamasis graikų pavyzdžiais, dramas ir komedijas taip pat Nevijus (Gnaeus Naevius, miręs apie 201 m. pr. Kr.). Žymiausias Romos komedijų autorius Plautas (Titus Maccius Plautus, 254-184 m. pr. Kr.) perdirbo daug graikiškų komedijų, pritaikė jas Romos žiūrovui. Versdamas Plautas dažnai vartoja vaidinamąjį „kontaminacijos“ metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną. Terencijaus (Publius Terentius Afer 195-159 m. pr. Kr.) kūriniai dažniausiai yra Menandro ir kitų graikų komedijų rašytojų kūrinių sekimai ar perdirbiniai. Šalia Plauto ir Terencijaus vienas žinomiausių graikų komedijos sekėjas ir adaptuotojas buvo Cecilijus (Caecilius Statius, 220-168 m. pr. Kr.). Jis gana laisvai perdirbinėjo Menandro komedijas.
Vertė ir žinomas romėnų rašytojas bei oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 m. pr. Kr.). Ciceronas vertė Platono „Protagorą“, Ksenofonto „Namų ūkį“, filosofo Arato poemą „Dangaus reiškiniai“, taip pat graikų oratorių Demosteno ir Aischino kalbas. Įvade į Demosteno ir Aischino kalbų vertimus Ciceronas pareiškia ir teorinių minčių apie vertimo principus. Jis rašo, jog versdamas graikų rašytojus stengiasi būti ne vertėjas amatininkas (interpres), bet rašytojas menininkas (orator). Jis verčiąs tomis pačiomis mintimis, posakiais ir išraiškos formomis, bet žodžius vartojąs kaip esą įprasta. Ciceronas teigia: „Laikiau, kad nereikalinga žodį perteikti pažodžiui, tačiau išlaikiau išraiškos pobūdį apskritai ir visų žodžių reikšmes, nes man atrodo, kad skaitytojui reikia pateikti ne tą patį žodžių skaičių, o tą patį jų svorį“. Toliau Ciceronas rašo: „žodžių aš laikiausi tik tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų kalbos ypatybėms“.
Sakydamas, kad jis nesistengia žodį perteikti pažodžiui (verbo verbum reddere), Ciceronas iškelia didžiąją vertimo problemą, kuri vienaip ar kitaip sprendžiama ir iki mūsų laikų: ar versti pažodžiui, tiksliai prisilaikant originalo teksto struktūros, ar versti laisvai, „literatūriškai“, perteikiant tiktai originalo teksto prasmę. Ciceronas aiškiai palaiko laisvo, kūrybiško vertimo principą. Jo vertimai perteikė graikų kultūros palikimą romėnų skaitytojams.
Panašaus požiūrio laikosi ir Horacijus (Q. Horatius Flaccus, 65-8 m. pr. Kr.). Savo veikale „Ars poetica“ Horacijus suformuluoja principą, kuris vėliau dažnai cituotas vertimo istorijoje: „Nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres“ (Nesistengsi žodį pažodžiui perteikti, būdamas ištikimas originalui vertėjas). Taigi Horacijus palaiko veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą. Pats Horacijus sekė graikų poezijos pavyzdžiais (Sapfo, Alkajo, Anakreonto) ir taikė lotynų kalbai graikiškas eiliavimo formas.
Svarbiausią vietą tarp Biblijos vertimų užima Jeronimo vertimas, vadinamoji „Vulgata“. Jeronimas gimė 347 m. Stridone, Dalmacijoje. Krikščionys tėvai pasiuntė jį mokytis į Romą, kur, kaip pasakoja legenda, jis labiau žavėjęsis Cicerono ir Platono veikalais negu šventuoju Raštu, kol angelas sapne atėmęs iš jo „pagoniškas“ knygas ir nuvedęs pas dangiškąjį teisėją. Vėliau Jeronimas tęsė studijas Trire ir Akvilėjoje. 373 m. jis nukeliauja į Palestiną, pasitraukia į Antiochijos Chalcio dykumą ir gyvena atsiskyrėlio ir asketo gyvenimą. 379 m. popiežius Damazas pasikviečia jį Romon, kur Jeronimas tampa popiežiaus patarėju ir slaptuoju sekretoriumi, gauna vyskupo šventimus. Popiežius paveda jam išversti Bibliją į lotynų kalbą, ir Jeronimas vėl vyksta į Palestiną, apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną ir mokyklą. Išverčia į lotynų kalbą ir suredaguoja visą Biblijos tekstą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, peržiūrėdamas ir tuo metu jau egzistavusių lotyniškų vertimų fragmentus, vadinamąją „Italą“, „Afrą“, Akvilos, Simacho, Teodocijono vertimus, kuriuos Origenas buvo sujungęs į vieną sinoptinę knygą. „Itala“ ir „Afra“ vėliau buvo sujungtos į „Vetus Latina“ vadinamą Biblijos variantą.
Visus šiuos vertimus, kurių iki mūsų laikų išliko tik mažos nuotrupos, pralenkia Jeronimo vertimas, atliktas apie 382-405 metus. „Vulgata“ šis vertimas pavadintas tik XII amžiuje. Vardas reiškia: „visiems prieinama“, „visiems suprantama“. Tridento bažnyčios susirinkimas 1546 m. paskelbė, jog Jeronimo vertimas laikytinas kanoniniu. Vėliau Vulgatos tekstas dar buvo koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos popiežiaus Siksto 1590 m. ir popiežiaus Klemenso VIII (1592 m.) redakcijos. Be to, Jeronimas vertė iš graikų kalbos Euzebijaus „Kroniką“, pasaulio įvykių apžvalgą, ir ją tęsė papildydamas Romos istorijos faktais. Be to, pats parašė krikščioniškosios literatūros istoriją „De viris illustribus“ (392 m.). Mirė Jeronimas Betliejuje 420 m. rugsėjo 30 d. Šis „vertėjų patronas“ buvo iš tiesų kruopštus ir kūrybingas vertėjas, turėjo ne tik teologinį, bet ir puikų literatūrinį išsilavinimą, gerai mokėjo hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Apie vertimo darbą Jeronimas parašė teorinį traktatą „De optimo genere interpretandi“ (Apie geriausią vertimo būdą). Laiško savo draugui Pamachijui forma Jeronimas, remdamasis savo dideliu patyrimu, išdėsto savo požiūrį į Cicerono tezę ir suformuluoja pagrindinę mintį dažnai cituojamo ir šiandien dar aktualaus aforizmo forma: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu“ (Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme).
Apie vertimą rašė ir Jeronimo amžininkas ir draugas Evagrijus, pats vertęs Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus šventojo Antano gyvenimo aprašymą. Šio vertimo („Vita Antonii“) pratarmėje Evagrijus sako: „Pažodiškas vertimas į kitą kalbą užtemdo prasmę ir tarytum užgožia pasėlius vešliomis piktžolėmis. Vergiškai laikydamasis linksnių ir posakių formų ir eidamas sunkiais aplinkiniais keliais, jis nepasako to, ką galima išreikšti trumpai ir aiškiai. Vengdamas šios negerovės aš, tavo (Inocento) prašomas, išverčiau palaimintojo Antano gyvenimo aprašymą taip, kad būtų išverstos visos prasmės, net jeigu kai kurių žodžių ir trūksta. Tegul kiti ieško skiemenų ir raidžių, tu ieškok prasmės“. Evagrijaus samprotavimai liudija, jog jam didelę įtaką darė Ciceronas.
Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie vertimą viduramžių epochoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą