VERTIMO ISTORIJA. Vertimas klasicizmo metu.

Klasicizmo epochos pradžia laikomi 1636 metai, kai pasirodė prancūzų rašytojo Pierre‘o Corneille‘o (1606-1684) drama „Sidas“. Baigiasi klasicizmo epocha 1789 metais, kai kas klasicizmo pabaigą datuoja 1815 metais.

Prancūzijoje klasicizmo laikotarpiu vertime – kaip ir visoje literatūroje – įsigali universalus racionalizmas.

Klasicizmas aukštai vertina Antikos kūrinius ir klasikines kalbas (graikų ir lotynų). Manoma, kad šios kalbos esančios tobulos ir nepralenkiamos savo žodingumu, gramatinių formų turtingumu, stiliaus niuansais. Tvirtinama, kad Homero stilius perauga prancūzų kalbos galimybes. Vertimas dažnai laikomas tik pratybomis, priemone tobulinti naująsias kalbas. Kalbų istorija suprantama kaip smukimas, degradacija, juo kalbos senesnės, juo jos tobulesnės, gražesnės. Vėliau kalbotyroje panašių pažiūrų laikėsi vokiečių filologai Jakobas Grimmas ir Augustas Schleicheris.

Tačiau klasicizmo epochoje formuojasi ir kita, visai priešinga pažiūra. Esą klasicizmo epocha, XVII ir XVIII amžius, galutinai pažino amžiną ir nekintamą žmogaus prigimtį, todėl šių laikų skonis, grožio, padorumo supratimas, etiketas atitinka šio idealaus žmogaus esmę ir yra absoliučiai tobuli ir nepakeičiami.

Konfliktas tarp „tradicininkų“ ir „modernistų“ apima ir vertimo sritį. Versdami Antikos kūrinius, pavyzdžiui, Homerą, modernistai stengiasi pritaikyti juos Liudviko XIV epochos skoniui, išmeta arba pakeičia viską, kas, jų nuomone, neskoninga, grubu ar nepadoru. Šitaip Antikos kūriniai „suprancūzinami“, „sumoderninami“. Homero epuose yra vietų, kur herojai, būdami aukštos kilmės, patys verdasi valgyti, kapoja avino mėsą, kalba apie gyvulių vidurius, apie puodus ir keptuves. Vertėjai mano, kad tai vulgaru, ir stengiasi tokias vietas praleisti arba pakeisti. Homero herojai kreipiasi vienas į kitą antruoju vienaskaitos asmeniu („tu“), bet verčiama daugiskaitos antruoju asmeniu („jūs“). Imamasi visokiausių gudrybių verčiant keiksmažodžius, šiurkščius posakius, vyksta ilgos diskusijos, ar galima literatūrinėje kalboje vartoti žodį „asilas“. Tokie buvo M. De la Valterie, La Motte-Houdar‘o Homero vertimai. Panašiai Rivarol‘is verčia Dantę, Letourneur‘as Shakespeare‘ą. Modernistų atstovas prancūzų rašytojas Charles Perrault (1628-1703), diskutuodamas su tradicininku Nicolas Boileau, netgi tvirtina, esą apie autorių lengviau spręsti iš tokių, kad ir silpnų vertimų, negu iš originalo, kad vertėjai daugeliu atvejų pataiso, patobulina originalą. Tokius vertimus Volteras ironiškai pavadino „neištikimomis gražuolėmis“ (la belle infidèle).

Tradicininkai prancūzų kalbos atžvilgiu irgi yra tokios pat aukštos nuomonės, tik jie daug labiau vertina Antikos originalus. Prancūzų Klasicizmo literatūros ir kultūros įtaka visai Europai buvo labai stipri, todėl panašios pažiūros plito ir kituose kraštuose.

Prancūzijoje buvo įsteigta pirmoji žodinio vertimo mokykla. Prancūzija tuo metu palaikė gyvus ryšius su Turkija ir kitomis Rytų šalimis, kur diplomatinėse derybose nebuvo galima vartoti lotynų kalbos. Todėl Liudvikas XIV 1669 metais įsteigė mokyklą „Enfants de Langue“, kurioje nuo vaikystės buvo sistemingai rengiami vertėjai.

Nepaisant prancūzų įtakos, savarankiška vertimo mintis plėtojosi ir kituose Europos kraštuose. Žinomas čekų pedagogas ir švietėjas Komenskis (Johann Amos Comenius, 1592-1670), pasisakęs už gimtosios kalbos vartojimą mokyklose, išvertė veikalą „Praxis pietatis“, duodamas laisvo, tikslaus ir gražaus vertimo pavyzdį. Komenskis yra pareiškęs nemažai minčių apie vertimą, aiškindamas, kad versti reikia laisvai, didžiausią dėmesį kreipiant į originalo prasmę.

Rusijoje XVII amžiuje, Petro I valdymo laikais buvo įsteigta pirmoji vertėjų sąjunga. Petras I stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su Vakarų Europa, todėl vertėjai jam buvo labai reikalingi. Vertėjai to meto Rusijoje buvo laikomi valstybės tarnautojais ir turėjo tokias pat privilegijas ir galimybes kaip ir kiti valstybės valdininkai. Kartu Rusijoje atsirado „Užsienio knygų vertimo draugija“, egzistavusi 15 metų (1768-1783). Draugijoje buvo 114 narių, tarp jų – žinomiausi to meto rusų rašytojai. Verčiama, tikriau, adaptuojama buvo daugiausiai iš prancūzų kalbos – apysakos, eilėraščiai, liaudiški romanai. Gana daug buvo verčiama ir iš vokiečių kalbos. Žymiausi to meto rusų rašytojai kartu buvo ir geriausi vertėjai: G.R. Deržavinas (1743-1816), M.V. Lomonosovas (1711-1765), A.P. Sumarokovas (1718-1777), V.K. Tredjakovskis (1703-1769).

Šveicarų rašytojas ir švietėjas Johannas Jakobas Breitingeris (1701-1776) savo knygoje „Kritische Dichtkunst“, remdamasis humanistinės tradicijos požiūriu į Antiką, iškėlė besąlygiškai ištikimo vertimo reikalavimą. Vertimas, anot Breitingerio, turįs būti portretas (Konterfei), kiek įmanoma panašus į originalą. Vertėjas negalįs leisti sau jokių laisvių. Šis Breitingerio reikalavimas turėjo didelės įtakos vėlesnėms vertėjų kartoms, ypač vokiečių romantikams.

Vokiečių filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646-1716) vertimą laiko galimybe turtinti vokiečių kalbą, kurti naujus žodžius ir sąvokas, pakelti vokiečių kalbos kultūrą, gerokai nusmukusią nuo Lutherio vertimų laikų. Lutherio vertimus Leibnizas vertino labai aukštai.

Vokiečiai klasicizmo laikais verčia daug ispanų rašytojų: La Celestiną, Lazarilją de Tormesą, Servanteso „Don Kichotą“ (vertėjai Christofas Wirsungas, Joachimas Caesaris ir kt.). Senesnieji vertimai atsižvelgia į savo laikų skonį ir skaitytojų poreikius. J.J. Breitingeris reikalauja tik ištikimybės originalui. Tai buvo tuo metu gana neįprastas reikalavimas. Vertimas, anot Breitingerio, „turi daryti skaitytojo jausmams tą patį įspūdį“ kaip originalas. Tačiau vertimą Breitingeris supranta kaip gana mechanišką teksto elementų perteikimą kita kalba, neatsižvelgdamas, kad žodis perteikia ne tik sąvoką, bet ir vaizdą, foną, afektines būsenas, kad žodis gali turėti konotacinių reikšmių.
Breitingeris iki galo nesuvokia, kad vertėjas turi būti receptyvus ir kūrybingas. Gottholdas Ephraimas Lessingas (1729-1781), savo teoriniuose raštuose kritikavęs prancūzų Klasicizmo estetiką, parašė nemažai recenzijų apie vertimus, pvz., apie anglų vertėją Alexanderį Pope‘ą (1688-1744), išvertusį Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Pagrindinis Lessingo reikalavimas – prasmės tikslumas, tačiau vertėjas, anot Lessingo, neturi pamiršti ir formos elementų. Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724-1803) pagrindiniu vertimo principu irgi laiko ištikimybę originalui, tačiau jam svarbiausia „ištikimybė originalo dvasiai“. Tai svarbus žingsnis, jeigu lyginsime Klopstocką su Breitingeriu. Vertimas turi ne tik tiksliai perteikti prasmę, bet ir turėti gražią formą. Vertėjas turi turėti meninių gabumų. Poetas Klopstockas, įvedęs į vokiečių literatūrą hegzametrą, reikalauja dėmesio formos dalykams.
                      Vertimų prasmė ir tikslas, Klopstocko nuomone, yra kalbos turtinimas ir atnaujinimas, jos galimybių plėtimas. Dar toliau eina vokiečių rašytojas ir švietėjas Johannas Gottfriedas Herderis (1744-1803) savo „Fragmentuose apie naująją vokiečių literatūrą“ (Fragmente über die neuere deutsche Literatur) ir rašinyje „Über Thomas Abbts Schriften“. Herderis pats vertė Biblijos „Giesmių giesmę“, senovės graikų ir Oriento poeziją, ispanų nacionalinį epą „Cantar de Mio Cid“, įvairių tautų liaudies poeziją.

Vertėjas, anot Herderio, turi ne tik praturtinti vertimo kalbą, ne tik pats turėti literatūrinį talentą, vertėjas, norėdamas perteikti verčiamą poeziją, pats turi prilygti originalo autoriui. „... der Übersetzer muss selbst ein schöpferisches Genie sein, wenn er hier seinem Original und seiner Sprache Genüge tun will“. Tačiau Herderis supranta, kad išaugti tokiam vokiškam Homerui“ nėra reikiamų sąlygų. „Niemals! … So sehr verzweifle ich also an der Übersetzung der ältesten griechischen Dichter“. Kalbėdamas apie praktinius vertimo dalykus, Herderis sako, kad vertėjas turi perteikti ne tik prasmę, bet ir autoriaus savitumą, jo stiliaus ypatybes, išraiškos priemones. Vertėjas neturi teisės „taisyti“ ar „gražinti“ originalą“, kaip tą darė prancūzų klasicistai. „Prancūzai, didžiuodamiesi savo nacionaliniu skoniu, palenkia jam viską, užuot prisitaikę prie kitų laikų skonio. Mes, vokiečiai, neturėdami nacionalinio skonio tironų, norime matyti Homerą tokį, koks jis yra... Aš daug reikalauju, nors suprantu, kad vargu ar įmanoma perteikti visas Homero grožybes, kurios kartais tiesiog neišverčiamos“. Homero ir kitų Antikos rašytojų vertimai, Herderio nuomone, neįmanomi be komentarų ir paaiškinimų.

Herderio ir Klopstocko idėjos yra vokiečių teorinės vertimo minties viršūnė. Praktinė šių teorijų pasekmė buvo daug reikšmingų vertimų Klasicizmo ir ypač Romantizmo laikais, tarp jų ir Homero vertimų. Friedrichas Leopoldas Stolbergas (1750-1819) 1778 metais išleido „Iliados“ vertimą. Jis taip pat vertė Platono „Dialogus“, Aischilo tragedijas, Biblijos psalmes. Johannas Heinrichas Vossas (1751-1826) 1781 m. išverčia „Odisėją“, o 1793 m. „Iliadą“. Vosso Homero vertimas pasižymi nepaprasta ištikimybe originalui. Hegzametrą Vossas formuoja taip tiksliai ir sąžiningai prisilaikydamas originalo, kiek tik tą leidžia vokiečių kalbos galimybės. Originalo žodžiai ir sakiniai perteikiami su tokiu filologiniu tikslumu, kad kartais taip panašu į interlinearinį vertimą. Vosso vertimas ilgai buvo laikomas nepralenkiamu. Ir šiandien jis yra vienas reikšmingiausių Homero vertimų į vokiečių kalbą. Daug vertė ir vokiečių rašytojas Christophas Martinas Wielandas (1773-1813), pirmiausiai Shakespeare‘ą, taip pat Horacijų. Tačiau nors Wielandas puikiai jautė ir suprato Shakespeare‘o originalo savybes, jis vis dėlto verčia „publikai“, tai yra taikosi prie savo laikų skonio. Goethe Wielando vertimus pavadino „parodijiniais“. Jie smarkiai skyrėsi nuo romantikų, pvz., Schlegelio vertimų.

Šaltinis


Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie romantizmo vertimus.