Google translate spraga

Turbūt nėra žmonių, kurie ištikti  kalbos sukeliamų barjerų nepultų naudotis mašinine vertykle "Google translate". Tačiau patariame neskubėti pasitikėti šiuo vertimu. Būtent šiame video ir išvysite kodėl.

VERTIMO ISTORIJA. Vertimas klasicizmo metu.

Klasicizmo epochos pradžia laikomi 1636 metai, kai pasirodė prancūzų rašytojo Pierre‘o Corneille‘o (1606-1684) drama „Sidas“. Baigiasi klasicizmo epocha 1789 metais, kai kas klasicizmo pabaigą datuoja 1815 metais.

Prancūzijoje klasicizmo laikotarpiu vertime – kaip ir visoje literatūroje – įsigali universalus racionalizmas.

Klasicizmas aukštai vertina Antikos kūrinius ir klasikines kalbas (graikų ir lotynų). Manoma, kad šios kalbos esančios tobulos ir nepralenkiamos savo žodingumu, gramatinių formų turtingumu, stiliaus niuansais. Tvirtinama, kad Homero stilius perauga prancūzų kalbos galimybes. Vertimas dažnai laikomas tik pratybomis, priemone tobulinti naująsias kalbas. Kalbų istorija suprantama kaip smukimas, degradacija, juo kalbos senesnės, juo jos tobulesnės, gražesnės. Vėliau kalbotyroje panašių pažiūrų laikėsi vokiečių filologai Jakobas Grimmas ir Augustas Schleicheris.

Tačiau klasicizmo epochoje formuojasi ir kita, visai priešinga pažiūra. Esą klasicizmo epocha, XVII ir XVIII amžius, galutinai pažino amžiną ir nekintamą žmogaus prigimtį, todėl šių laikų skonis, grožio, padorumo supratimas, etiketas atitinka šio idealaus žmogaus esmę ir yra absoliučiai tobuli ir nepakeičiami.

Konfliktas tarp „tradicininkų“ ir „modernistų“ apima ir vertimo sritį. Versdami Antikos kūrinius, pavyzdžiui, Homerą, modernistai stengiasi pritaikyti juos Liudviko XIV epochos skoniui, išmeta arba pakeičia viską, kas, jų nuomone, neskoninga, grubu ar nepadoru. Šitaip Antikos kūriniai „suprancūzinami“, „sumoderninami“. Homero epuose yra vietų, kur herojai, būdami aukštos kilmės, patys verdasi valgyti, kapoja avino mėsą, kalba apie gyvulių vidurius, apie puodus ir keptuves. Vertėjai mano, kad tai vulgaru, ir stengiasi tokias vietas praleisti arba pakeisti. Homero herojai kreipiasi vienas į kitą antruoju vienaskaitos asmeniu („tu“), bet verčiama daugiskaitos antruoju asmeniu („jūs“). Imamasi visokiausių gudrybių verčiant keiksmažodžius, šiurkščius posakius, vyksta ilgos diskusijos, ar galima literatūrinėje kalboje vartoti žodį „asilas“. Tokie buvo M. De la Valterie, La Motte-Houdar‘o Homero vertimai. Panašiai Rivarol‘is verčia Dantę, Letourneur‘as Shakespeare‘ą. Modernistų atstovas prancūzų rašytojas Charles Perrault (1628-1703), diskutuodamas su tradicininku Nicolas Boileau, netgi tvirtina, esą apie autorių lengviau spręsti iš tokių, kad ir silpnų vertimų, negu iš originalo, kad vertėjai daugeliu atvejų pataiso, patobulina originalą. Tokius vertimus Volteras ironiškai pavadino „neištikimomis gražuolėmis“ (la belle infidèle).

Tradicininkai prancūzų kalbos atžvilgiu irgi yra tokios pat aukštos nuomonės, tik jie daug labiau vertina Antikos originalus. Prancūzų Klasicizmo literatūros ir kultūros įtaka visai Europai buvo labai stipri, todėl panašios pažiūros plito ir kituose kraštuose.

Prancūzijoje buvo įsteigta pirmoji žodinio vertimo mokykla. Prancūzija tuo metu palaikė gyvus ryšius su Turkija ir kitomis Rytų šalimis, kur diplomatinėse derybose nebuvo galima vartoti lotynų kalbos. Todėl Liudvikas XIV 1669 metais įsteigė mokyklą „Enfants de Langue“, kurioje nuo vaikystės buvo sistemingai rengiami vertėjai.

Nepaisant prancūzų įtakos, savarankiška vertimo mintis plėtojosi ir kituose Europos kraštuose. Žinomas čekų pedagogas ir švietėjas Komenskis (Johann Amos Comenius, 1592-1670), pasisakęs už gimtosios kalbos vartojimą mokyklose, išvertė veikalą „Praxis pietatis“, duodamas laisvo, tikslaus ir gražaus vertimo pavyzdį. Komenskis yra pareiškęs nemažai minčių apie vertimą, aiškindamas, kad versti reikia laisvai, didžiausią dėmesį kreipiant į originalo prasmę.

Rusijoje XVII amžiuje, Petro I valdymo laikais buvo įsteigta pirmoji vertėjų sąjunga. Petras I stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su Vakarų Europa, todėl vertėjai jam buvo labai reikalingi. Vertėjai to meto Rusijoje buvo laikomi valstybės tarnautojais ir turėjo tokias pat privilegijas ir galimybes kaip ir kiti valstybės valdininkai. Kartu Rusijoje atsirado „Užsienio knygų vertimo draugija“, egzistavusi 15 metų (1768-1783). Draugijoje buvo 114 narių, tarp jų – žinomiausi to meto rusų rašytojai. Verčiama, tikriau, adaptuojama buvo daugiausiai iš prancūzų kalbos – apysakos, eilėraščiai, liaudiški romanai. Gana daug buvo verčiama ir iš vokiečių kalbos. Žymiausi to meto rusų rašytojai kartu buvo ir geriausi vertėjai: G.R. Deržavinas (1743-1816), M.V. Lomonosovas (1711-1765), A.P. Sumarokovas (1718-1777), V.K. Tredjakovskis (1703-1769).

Šveicarų rašytojas ir švietėjas Johannas Jakobas Breitingeris (1701-1776) savo knygoje „Kritische Dichtkunst“, remdamasis humanistinės tradicijos požiūriu į Antiką, iškėlė besąlygiškai ištikimo vertimo reikalavimą. Vertimas, anot Breitingerio, turįs būti portretas (Konterfei), kiek įmanoma panašus į originalą. Vertėjas negalįs leisti sau jokių laisvių. Šis Breitingerio reikalavimas turėjo didelės įtakos vėlesnėms vertėjų kartoms, ypač vokiečių romantikams.

Vokiečių filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646-1716) vertimą laiko galimybe turtinti vokiečių kalbą, kurti naujus žodžius ir sąvokas, pakelti vokiečių kalbos kultūrą, gerokai nusmukusią nuo Lutherio vertimų laikų. Lutherio vertimus Leibnizas vertino labai aukštai.

Vokiečiai klasicizmo laikais verčia daug ispanų rašytojų: La Celestiną, Lazarilją de Tormesą, Servanteso „Don Kichotą“ (vertėjai Christofas Wirsungas, Joachimas Caesaris ir kt.). Senesnieji vertimai atsižvelgia į savo laikų skonį ir skaitytojų poreikius. J.J. Breitingeris reikalauja tik ištikimybės originalui. Tai buvo tuo metu gana neįprastas reikalavimas. Vertimas, anot Breitingerio, „turi daryti skaitytojo jausmams tą patį įspūdį“ kaip originalas. Tačiau vertimą Breitingeris supranta kaip gana mechanišką teksto elementų perteikimą kita kalba, neatsižvelgdamas, kad žodis perteikia ne tik sąvoką, bet ir vaizdą, foną, afektines būsenas, kad žodis gali turėti konotacinių reikšmių.
Breitingeris iki galo nesuvokia, kad vertėjas turi būti receptyvus ir kūrybingas. Gottholdas Ephraimas Lessingas (1729-1781), savo teoriniuose raštuose kritikavęs prancūzų Klasicizmo estetiką, parašė nemažai recenzijų apie vertimus, pvz., apie anglų vertėją Alexanderį Pope‘ą (1688-1744), išvertusį Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Pagrindinis Lessingo reikalavimas – prasmės tikslumas, tačiau vertėjas, anot Lessingo, neturi pamiršti ir formos elementų. Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724-1803) pagrindiniu vertimo principu irgi laiko ištikimybę originalui, tačiau jam svarbiausia „ištikimybė originalo dvasiai“. Tai svarbus žingsnis, jeigu lyginsime Klopstocką su Breitingeriu. Vertimas turi ne tik tiksliai perteikti prasmę, bet ir turėti gražią formą. Vertėjas turi turėti meninių gabumų. Poetas Klopstockas, įvedęs į vokiečių literatūrą hegzametrą, reikalauja dėmesio formos dalykams.
                      Vertimų prasmė ir tikslas, Klopstocko nuomone, yra kalbos turtinimas ir atnaujinimas, jos galimybių plėtimas. Dar toliau eina vokiečių rašytojas ir švietėjas Johannas Gottfriedas Herderis (1744-1803) savo „Fragmentuose apie naująją vokiečių literatūrą“ (Fragmente über die neuere deutsche Literatur) ir rašinyje „Über Thomas Abbts Schriften“. Herderis pats vertė Biblijos „Giesmių giesmę“, senovės graikų ir Oriento poeziją, ispanų nacionalinį epą „Cantar de Mio Cid“, įvairių tautų liaudies poeziją.

Vertėjas, anot Herderio, turi ne tik praturtinti vertimo kalbą, ne tik pats turėti literatūrinį talentą, vertėjas, norėdamas perteikti verčiamą poeziją, pats turi prilygti originalo autoriui. „... der Übersetzer muss selbst ein schöpferisches Genie sein, wenn er hier seinem Original und seiner Sprache Genüge tun will“. Tačiau Herderis supranta, kad išaugti tokiam vokiškam Homerui“ nėra reikiamų sąlygų. „Niemals! … So sehr verzweifle ich also an der Übersetzung der ältesten griechischen Dichter“. Kalbėdamas apie praktinius vertimo dalykus, Herderis sako, kad vertėjas turi perteikti ne tik prasmę, bet ir autoriaus savitumą, jo stiliaus ypatybes, išraiškos priemones. Vertėjas neturi teisės „taisyti“ ar „gražinti“ originalą“, kaip tą darė prancūzų klasicistai. „Prancūzai, didžiuodamiesi savo nacionaliniu skoniu, palenkia jam viską, užuot prisitaikę prie kitų laikų skonio. Mes, vokiečiai, neturėdami nacionalinio skonio tironų, norime matyti Homerą tokį, koks jis yra... Aš daug reikalauju, nors suprantu, kad vargu ar įmanoma perteikti visas Homero grožybes, kurios kartais tiesiog neišverčiamos“. Homero ir kitų Antikos rašytojų vertimai, Herderio nuomone, neįmanomi be komentarų ir paaiškinimų.

Herderio ir Klopstocko idėjos yra vokiečių teorinės vertimo minties viršūnė. Praktinė šių teorijų pasekmė buvo daug reikšmingų vertimų Klasicizmo ir ypač Romantizmo laikais, tarp jų ir Homero vertimų. Friedrichas Leopoldas Stolbergas (1750-1819) 1778 metais išleido „Iliados“ vertimą. Jis taip pat vertė Platono „Dialogus“, Aischilo tragedijas, Biblijos psalmes. Johannas Heinrichas Vossas (1751-1826) 1781 m. išverčia „Odisėją“, o 1793 m. „Iliadą“. Vosso Homero vertimas pasižymi nepaprasta ištikimybe originalui. Hegzametrą Vossas formuoja taip tiksliai ir sąžiningai prisilaikydamas originalo, kiek tik tą leidžia vokiečių kalbos galimybės. Originalo žodžiai ir sakiniai perteikiami su tokiu filologiniu tikslumu, kad kartais taip panašu į interlinearinį vertimą. Vosso vertimas ilgai buvo laikomas nepralenkiamu. Ir šiandien jis yra vienas reikšmingiausių Homero vertimų į vokiečių kalbą. Daug vertė ir vokiečių rašytojas Christophas Martinas Wielandas (1773-1813), pirmiausiai Shakespeare‘ą, taip pat Horacijų. Tačiau nors Wielandas puikiai jautė ir suprato Shakespeare‘o originalo savybes, jis vis dėlto verčia „publikai“, tai yra taikosi prie savo laikų skonio. Goethe Wielando vertimus pavadino „parodijiniais“. Jie smarkiai skyrėsi nuo romantikų, pvz., Schlegelio vertimų.

Šaltinis


Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie romantizmo vertimus.

VERTIMO ISTORIJA. Vertimo atgimimas Renesanso metu.

                     Renesanso epochoje įvyksta istorinių ir socialinių permainų, vienaip ar kitaip susijusių su vertimu. Pirmiausiai šiuo laikotarpiu susiformuoja Europos nacionalinės kalbos; jos vis labiau įsigali teisėje, diplomatijoje, moksle, literatūroje, valstybiniuose raštuose, pamažu išstumdamos lotynų kalbą. Atsiranda pirmosios knygų spaustuvės. Knygos darosi žymiai pigesnės, jų atsiranda daugiau, smarkiai išsiplečia skaitytojų ratas. Tokie „eiliniai“ skaitytojai dažnai nemokėdavo lotynų kalbos, juo labiau graikų, hebrajų ar arabų. Todėl vertimai į „nacionalines“ kalbas darosi vis reikalingesni. Trečias svarbus faktorius buvo Reformacijos judėjimas, apėmęs daugelį Europos šalių: Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Čekiją. Vienas iš pagrindinių Reformacijos reikalavimų buvo išversti šventąjį Raštą į nacionalines kalbas, kad kiekvienas žmogus galėtų jį skaityti, suprasti ir savaip interpretuoti, taigi, vertimas turi daugiausiai dėmesio skirti prasmei, o ne raidei.

                      Vokietijoje visą Biblijos tekstą išverčia Reformacijos ideologas ir vadovas Martinas Lutheris (1483-1546). Lutheris Bibliją verčia 12 metų, pilnas Senojo ir Naujojo Testamento vertimas pasirodo 1534 m. Lutherio vertimas pirmiausiai skirtas eiliniam skaitytojui, o ne klerui. Lutherio vertimo kalba yra gyva, liaudiška, natūrali, stengiamasi nepažeisti vokiečių kalbos normų. 1530 metais Lutheris parašo teorinį traktatą apie vertimo darbą „Laiškas apie vertimą“ (Sendbrief vom Dolmetschen). Čia, piktai plūsdamas savo vertimo kritikus, pirmiausiai katalikų teologus, Lutheris išdėsto savo vertimo principus. Jo tikslas – išsivaduoti iš vergovės lotyniško teksto raidei ir rašyti natūralia ir tikra vokiečių kalba, kokia šneka paprasti žmonės.
                      „Denn man muss nicht die Buchstaben in der lateinischen Sprache fragen, wie man soll Deutsch reden, wie diese Esel tun, sondern man muss die Mutter zu Hause, die Kinder auf der Gassen, den gemeinen Mann auf dem Markt drum fragen, und den selbigen auf das Maul sehen, wie sie reden und darnach dolmetschen; da verstehen sie es denn und merken, dass man deutsch mit ihnen redet“ (Ne lotynų kalbos raides reikia klausti, kaip kalbėti vokiškai, kaip daro tie asilai, o reikia klausti motiną namuose, vaikus gatvėje, paprastą žmogų turguje ir žiūrėti jiems į burną; tada jie supras ir pastebės, kad su jais kalbama vokiškai).
                      Savo vertime Lutheris rėmėsi rytų ir vidurio Vokietijoje vartota kalba (Meiseno kanceliarijos kaba), vengdamas ryškesnių regioninių formų. Pagrindinis žodžių ir formų parinkimo kriterijus buvo jų paplitimas ir suprantamumas. Lutherio Biblijos kalba turėjo reikšmės kalbos norminimui ir padėjo pagrindą naujajai vokiečių literatūrinei kalbai.
                      1535 metais Ženevoje Kalvino Reformacijos pasekėjai, remdamiesi graikišku ir hebraišku originalu, ima versti Bibliją į prancūzų kalbą. Tiesa, prieš juos Bibliją į prancūzų kalbą jau buvo išvertęs Lefevre‘as d‘Etaples (1450-1537).
                      Moravijos protestantai, Jano Huso Reformacijos šalininkai, vadinamieji „Moravijos broliai“ verčia Bibliją į čekų kalbą. Jų vertimas padeda pagrindą naujajai čekų literatūrinei kalbai.
                      Anglijoje 1611 metais, remiant karaliui Jokūbui I, išeina Biblijos vertimas anglų kalba, vadinamasis „autorizuotas karališkasis vertimas (Authorized Royal Version), irgi turėjęs didžiulės reikšmės ir anglų literatūrinei kalbai, ir anglų Biblijos vertimų tradicijai.
                      Į lietuvių kalbą visą Biblijos tekstą apie 1579-1590 metus išvertė Rytprūsių kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602). Tiesa, jo vertimas liko nepastebėtas, rankraštis buvo saugomas Vokietijos Getingeno mieste. Tik 1625 m. nedidelę vertimo dalį „Dovydo psalmes“ perredagavo ir išleido Jonas Rėza.
                      Tuo tarpu katalikų bažnyčia Tridento Bažnyčios Susirinkime patvirtina lotyniškąją „Vulgatą“ kaip vienintelį ir kanonišką vertimą. Bažnytinė hierarchija ir toliau lieka šventojo Rašto savininke ir valdytoja, daugumai eilinių tikinčiųjų lotyniškas tekstas yra neprieinamas. Taigi, be religinių karų, vyksta ir vertimų karas, kuriame protestantai gina demokratiškesnes pozicijas.
                      Renesanso laikais pagausėja ir pasaulietiškos literatūros vertimų, taip pat raštų bei traktatų apie patį vertimo fenomeną. Praėjus dešimčiai metų po minėtojo Lutherio „Laiško apie vertimą“, Prancūzijoje pasirodo Etienne’o Dolet traktatas „Apie būdą gerai versti iš vienos kalbos į kitą“ (Manière de bien traduire d’une langue en autre, 1540). Šiame traktate Dolet nusako penkias pagrindines taisykles, nė kiek nepraradusias aktualumo ir šiandien:

1.       Gerai suprasti verčiamo autoriaus mintį ir jo aprašomą dalyką.

2.       Gerai mokėti ir originalo, ir vertimo kalbą.

3.       Nesilaikyti paraidiškumo.

4.       Vengti svetimžodžių (lotynizmų) ir laikytis gyvos šnekamosios kalbos.

5.       Stengtis rašyti geru, sklandžiu, nepretenzingu ir vienodu stiliumi.

                      Galimas dalykas, kad Etienne’as Dolet šias taisykles dalinai perėmė iš italų Renesanso gramatikos ir retorikos veikalų, pvz., Leonardo Brunio traktato „De interpretatione recta, 1420 m. Prancūzijoje vertimas tada laikytas vienu iš literatūros žanrų, o vertėjai – rašytojais. Prancūzų filosofas ir rašytojas Michelis de Montaigne’is (1533-1529) savo „Esė“ (Essais), priešingai negu Dante, neneigia ir poezijos vertimo galimybės. Kiti prancūzų vertėjai jau XVI amžiuje, versdami senovės rašytojus (pvz., Homerą), atsižvelgia į kultūrinius skirtumus, į vietos ir laiko kolorito perteikimą.

                      Kartu su vertimais Renesanso epochoje smarkiai išauga ir leksikografija. Išeina daug dvikalbių ir ypač daugiakalbių žodynų.

                      Renesanso epocha atmeta Viduramžių pažodišką vertimą ir grįžta prie Antikos vertimų tradicijos, prie Cicerono, Horacijaus, Jeronimo pažiūrų. Renesanso laikais buvo pastebėta ir aiškiau apibrėžta daug naujų vertimo problemų.

 Šaltinis
 Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie vertimą Klasicizmo metu.

VERTIMO ISTORIJA. Vertimas viduramžių epochoje.

                         Viduramžiais vertimas buvo praktinė literatūros problema, susijusi su konkrečiais to miesto poreikiais.

                   Viduramžiais Europoje plinta ir įsigali krikščionybė. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su vertimu. Žinomi garsūs Viduramžių vertėjai vienuoliai, pvz., Anglijoje Beda Venerabilis (673-735), vienuolis ir mokslininkas, parafrazavęs Biblijos psalmes į lotyniškus eilėraščius, vertęs kai kurias Naujojo Testamento dalis į senąją anglų kalbą. Karalius Alfredas Didysis (849-901) skatino ir dalinai pats vertė iš lotynų kalbos, pvz., popiežiaus Grigaliaus „Cura Pastoralis“, Orozijaus „Historia adversus Paganos“, Romos filosofo Boecijaus veikalą „De consolatione philosophiae“, Bedos Venerabilio „Historia Ecclesiastica“ ir galbūt Augustino „Soliloquia“. Alfredas Didysis laikomas senosios anglų literatūros pradininku. Vinčesterio vienuolis ir kunigas Elfrikas (Aelfric Grammaticus, 955-1020), vienas žinomiausių prozos veikalų autorių senąja anglų kalba, vertė Biblijos fragmentus. Airijoje daugiausiai buvo verčiama Bangoro vienuolyne VII-X amžiuje, vienas žinomiausių vertėjų yra Kolumbanas.

                      Į senąją vokiečių kalbą, tikriau į savo gimtąjį alemanų dialektą  vertė Sankt Galeno vienuolyno vienuolis benediktinas Notkeris (Notker Labeo, 952-1022). Savo mokiniams jis vertė lotyniškas knygas į „barbarų“ vokiečių kalbą. Tai buvo tuo metu negirdėta naujovė. Notkeris vertė Grigaliaus Didžiojo teologinį veikalą „Moralia in Iob“, Aristotelio „De categoriis“ ir „De interpretatione“, Romos filosofo Boecijaus „De Trinitate“ ir jau minėtąjį „De consolatione philosophiae“, interpretavo filosofinius ir teologinius raštus, kurdamas vokiečių kalba naujas sąvokas ir perteikdamas jų turinį vokiečių skaitytojams.

Vertė taip pat slavų vienuoliai, senosios slavų bažnytinės kalbos ir slavų alfabeto kūrėjai Kirilas (826-869) ir Metodijus (miręs 885 m.). Jie vertė Biblijos, liturginius ir bažnytinės teisės tekstus, stengėsi įvesti slavų kalbą į liturgiją.

                      Be bažnytinių tekstų, Viduramžiais atsiranda ir pasaulietiško pobūdžio vertimų. Vienas iš jų yra „Štrasburgo priesaikos“ tekstas (Strassburger Eide, 842 m.). Du monarchai – Liudvikas II ir Karolis Plikagalvis prisiekia sąjungą prieš imperatorių Lotarą I. Priesaikos tekstas parašytas senąja prancūzų kalba ir senąja vokiečių (frankų dialektu), kad priesaika būtų suprantama ir kariams. Spėjama, kad abu tekstai yra vertimai iš vieno lotyniško originalo.

Šiaip jau juridiniai dokumentai, įvairūs pareiškimai ar liudijimai Viduramžiais dažniausiai verčiami iš kokios nors tarmės į lotynų kalbą.

                Viduramžių epochoje Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje įsigali ir labai ekspansyviai plečiasi arabų kalifatai. Suklesti arabų kultūra, teologijos, filosofijos ir gamtos mokslai. Į arabų kalbą iš graikų ir hebrajų verčiami filosofijos, medicinos, matematikos, astronomijos, geografijos veikalai. Kai kurie graikų mokslo laimėjimai, ypač medicinos ir farmakologijos srityje, Vakarų Europą pasiekė tik arabiškų vertimų dėka, kadangi originalai žuvo. Šį patyrimą XII amžiuje apibendrina žydų medikas, filosofas ir Talmudo žinovas Maimonidas (Rabbi Mose ben Maimon, 1135-1204). Savo laiške iš Kairo Maimonidas samprotauja apie vertimą panašiai kaip Ciceronas ar Jeronimas: „Kas nori versti iš vienos kalbos į kitą ir imasi kiekvieną žodį perteikti tokiu pat kitos kalbos žodžiu, turės didelių sunkumų ir jo vertimas išeis abejotinas ir painus. Taip nereikėtų daryti. Priešingai, vertėjas turi pirmiausiai suprasti minties eigą, ją išsiaiškinti ir pateikti taip, kad ji vertimo kalba būtų suprantama ir skaidri. To pasiekti kartais galima tik pakeičiant išdėstymo tvarką, perteikiant vieną žodį keliais ar kelis vienu, išleidžiant kai kuriuos posakius, o kitus pridedant, kol minčių raida taps visiškai aiški ir permatoma, išraiška suprantama ir atitinkanti tą kalbą, į kurią verčiama“.

   
Šaltinis

Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie vertimo atgimimą Renesanso metu.

VERTIMO ISTORIJA. Vertimas antikos laikais.

                        Vertimo pradžia Europoje reikėtų laikyti III a. pr. Kr., kai iš hebrajų į graikų kalbą buvo išverstas Senasis Testamentas, vadinamoji Septuaginta. Vertimas taip pavadintas dėl to, kad, pasak legendos, septyniasdešimt dienų septyniasdešimt (lot. septuaginta - septyniasdešimt) vertėjų vertė ST nebendraudami vienas su kitu, bet Dievo įkvėpti išvertė visi vienodai. Vertimą atliko Aleksandrijoje Egipto diasporoje gyvenusieji helenizuoti žydai. Vertimą rėmė Egipto karalius Ptolemėjus Filadelfas (285-247 m. pr. Kr.). Šis vertimas turėjo didelės reikšmės graikams: supažindino juos su žydų religija, istorija, kultūra.

                      Senovės Romoje vertimo menas ir amatas tampa sisteminga veikla. Romoje buvo jaučiama labai stipri graikų literatūros, filosofijos, apskritai graikų kultūros įtaka, todėl daugelis Romos rašytojų vertė arba perdirbinėjo graikų literatūros kūrinius romėnų skaitytojams. Pirmasis toks rašytojas-vertėjas buvo Livijus Andronikas (Livius Andronicus, 285-204 m. pr. Kr.). Didaktiniais tikslais, kadangi mokė vieno romėno vaikus rašto, Andronikas išvertė Homero „Odisėją“. Tai pirmasis Europoje pasaulietinio, grožinio kūrinio vertimas. Be to, Livijus Andronikas statė Romos teatre graikų tragedijų ir komedijų lotyniškus vertimus. Jo vertimai apskritai įnešė daug graikiškų elementų į romėnų poeziją.
                      Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr. Kr.) irgi propagavo graikų kultūrą Romoje, vertė ir adaptavo graikų, pirmiausiai Euripido tragedijas, Euhemero filosofinius kūrinius, daug smulkesnių graikų poezijos tekstų. Vertė teatrui bei rašė, remdamasis graikų pavyzdžiais, dramas ir komedijas taip pat Nevijus (Gnaeus Naevius, miręs apie 201 m. pr. Kr.). Žymiausias Romos komedijų autorius Plautas (Titus Maccius Plautus, 254-184 m. pr. Kr.) perdirbo daug graikiškų komedijų, pritaikė jas Romos žiūrovui. Versdamas Plautas dažnai vartoja vaidinamąjį „kontaminacijos“ metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną. Terencijaus (Publius Terentius Afer 195-159 m. pr. Kr.) kūriniai dažniausiai yra Menandro ir kitų graikų komedijų rašytojų kūrinių sekimai ar perdirbiniai. Šalia Plauto ir Terencijaus vienas žinomiausių graikų komedijos sekėjas ir adaptuotojas buvo Cecilijus (Caecilius Statius, 220-168 m. pr. Kr.). Jis gana laisvai perdirbinėjo Menandro komedijas.
                      Vertė ir žinomas romėnų rašytojas bei oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 m. pr. Kr.). Ciceronas vertė Platono „Protagorą“, Ksenofonto „Namų ūkį“, filosofo Arato poemą „Dangaus reiškiniai“, taip pat graikų oratorių Demosteno ir Aischino kalbas. Įvade į Demosteno ir Aischino kalbų vertimus Ciceronas pareiškia ir teorinių minčių apie vertimo principus. Jis rašo, jog versdamas graikų rašytojus stengiasi būti ne vertėjas amatininkas (interpres), bet rašytojas menininkas (orator). Jis verčiąs tomis pačiomis mintimis, posakiais ir išraiškos formomis, bet žodžius vartojąs kaip esą įprasta. Ciceronas teigia: „Laikiau, kad nereikalinga žodį perteikti pažodžiui, tačiau išlaikiau išraiškos pobūdį apskritai ir visų žodžių reikšmes, nes man atrodo, kad skaitytojui reikia pateikti ne tą patį žodžių skaičių, o tą patį jų svorį“. Toliau Ciceronas rašo: „žodžių aš laikiausi tik tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų kalbos ypatybėms“.
                      Sakydamas, kad jis nesistengia žodį perteikti pažodžiui (verbo verbum reddere), Ciceronas iškelia didžiąją vertimo problemą, kuri vienaip ar kitaip sprendžiama ir iki mūsų laikų: ar versti pažodžiui, tiksliai prisilaikant originalo teksto struktūros, ar versti laisvai, „literatūriškai“, perteikiant tiktai originalo teksto prasmę. Ciceronas aiškiai palaiko laisvo, kūrybiško vertimo principą. Jo vertimai perteikė graikų kultūros palikimą romėnų skaitytojams.
                      Panašaus požiūrio laikosi ir Horacijus (Q. Horatius Flaccus, 65-8 m. pr. Kr.). Savo veikale „Ars poetica“ Horacijus suformuluoja principą, kuris vėliau dažnai cituotas vertimo istorijoje: „Nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres“ (Nesistengsi žodį pažodžiui perteikti, būdamas ištikimas originalui vertėjas). Taigi Horacijus palaiko veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą. Pats Horacijus sekė graikų poezijos pavyzdžiais (Sapfo, Alkajo, Anakreonto) ir taikė lotynų kalbai graikiškas eiliavimo formas.
                      Svarbiausią vietą tarp Biblijos vertimų užima Jeronimo vertimas, vadinamoji „Vulgata“. Jeronimas gimė 347 m. Stridone, Dalmacijoje. Krikščionys tėvai pasiuntė jį mokytis į Romą, kur, kaip pasakoja legenda, jis labiau žavėjęsis Cicerono ir Platono veikalais negu šventuoju Raštu, kol angelas sapne atėmęs iš jo „pagoniškas“ knygas ir nuvedęs pas dangiškąjį teisėją. Vėliau Jeronimas tęsė studijas Trire ir Akvilėjoje. 373 m. jis nukeliauja į Palestiną, pasitraukia į Antiochijos Chalcio dykumą ir gyvena atsiskyrėlio ir asketo gyvenimą. 379 m. popiežius Damazas pasikviečia jį Romon, kur Jeronimas tampa popiežiaus patarėju ir slaptuoju sekretoriumi, gauna vyskupo šventimus. Popiežius paveda jam išversti Bibliją į lotynų kalbą, ir Jeronimas vėl vyksta į Palestiną, apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną ir mokyklą. Išverčia į lotynų kalbą ir suredaguoja visą Biblijos tekstą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, peržiūrėdamas ir tuo metu jau egzistavusių lotyniškų vertimų fragmentus, vadinamąją „Italą“, „Afrą“, Akvilos, Simacho, Teodocijono vertimus, kuriuos Origenas buvo sujungęs į vieną sinoptinę knygą. „Itala“ ir „Afra“ vėliau buvo sujungtos į „Vetus Latina“ vadinamą Biblijos variantą.
                      Visus šiuos vertimus, kurių iki mūsų laikų išliko tik mažos nuotrupos, pralenkia Jeronimo vertimas, atliktas apie 382-405 metus. „Vulgata“ šis vertimas pavadintas tik XII amžiuje. Vardas reiškia: „visiems prieinama“, „visiems suprantama“. Tridento bažnyčios susirinkimas 1546 m. paskelbė, jog Jeronimo vertimas laikytinas kanoniniu. Vėliau Vulgatos tekstas dar buvo koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos popiežiaus Siksto 1590 m. ir popiežiaus Klemenso VIII (1592 m.) redakcijos. Be to, Jeronimas vertė iš graikų kalbos Euzebijaus „Kroniką“, pasaulio įvykių apžvalgą, ir ją tęsė papildydamas Romos istorijos faktais. Be to, pats parašė krikščioniškosios literatūros istoriją „De viris illustribus“ (392 m.). Mirė Jeronimas Betliejuje 420 m. rugsėjo 30 d. Šis „vertėjų patronas“ buvo iš tiesų kruopštus ir kūrybingas vertėjas, turėjo ne tik teologinį, bet ir puikų literatūrinį išsilavinimą, gerai mokėjo hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Apie vertimo darbą Jeronimas parašė teorinį traktatą „De optimo genere interpretandi“ (Apie geriausią vertimo būdą). Laiško savo draugui Pamachijui forma Jeronimas, remdamasis savo dideliu patyrimu, išdėsto savo požiūrį į Cicerono tezę ir suformuluoja pagrindinę mintį dažnai cituojamo ir šiandien dar aktualaus aforizmo forma: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu“ (Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme).
                      Apie vertimą rašė ir Jeronimo amžininkas ir draugas Evagrijus, pats vertęs Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus šventojo Antano gyvenimo aprašymą. Šio vertimo („Vita Antonii“) pratarmėje Evagrijus sako: „Pažodiškas vertimas į kitą kalbą užtemdo prasmę ir tarytum užgožia pasėlius vešliomis piktžolėmis. Vergiškai laikydamasis linksnių ir posakių formų ir eidamas sunkiais aplinkiniais keliais, jis nepasako to, ką galima išreikšti trumpai ir aiškiai. Vengdamas šios negerovės aš, tavo (Inocento) prašomas, išverčiau palaimintojo Antano gyvenimo aprašymą taip, kad būtų išverstos visos prasmės, net jeigu kai kurių žodžių ir trūksta. Tegul kiti ieško skiemenų ir raidžių, tu ieškok prasmės“. Evagrijaus samprotavimai liudija, jog jam didelę įtaką darė Ciceronas.

Šaltinis

Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie vertimą viduramžių epochoje.

Vertimo istorija VIDEO

Vertimas - kūrybinė veikla. Ši sąvoka tapatinama su „produktyvumu“, „originalumu“ ir „išradingu“. 
Kūrybiškai atliktas darbas - VISUOMET VERTINGAS. Kviečiame pažiūrėti video reportažą ir susipažinti su vertimo ištakomis.
Vertimo istorija