VERTIMO ISTORIJA. Vertimo atgimimas Renesanso metu.

                     Renesanso epochoje įvyksta istorinių ir socialinių permainų, vienaip ar kitaip susijusių su vertimu. Pirmiausiai šiuo laikotarpiu susiformuoja Europos nacionalinės kalbos; jos vis labiau įsigali teisėje, diplomatijoje, moksle, literatūroje, valstybiniuose raštuose, pamažu išstumdamos lotynų kalbą. Atsiranda pirmosios knygų spaustuvės. Knygos darosi žymiai pigesnės, jų atsiranda daugiau, smarkiai išsiplečia skaitytojų ratas. Tokie „eiliniai“ skaitytojai dažnai nemokėdavo lotynų kalbos, juo labiau graikų, hebrajų ar arabų. Todėl vertimai į „nacionalines“ kalbas darosi vis reikalingesni. Trečias svarbus faktorius buvo Reformacijos judėjimas, apėmęs daugelį Europos šalių: Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Čekiją. Vienas iš pagrindinių Reformacijos reikalavimų buvo išversti šventąjį Raštą į nacionalines kalbas, kad kiekvienas žmogus galėtų jį skaityti, suprasti ir savaip interpretuoti, taigi, vertimas turi daugiausiai dėmesio skirti prasmei, o ne raidei.

                      Vokietijoje visą Biblijos tekstą išverčia Reformacijos ideologas ir vadovas Martinas Lutheris (1483-1546). Lutheris Bibliją verčia 12 metų, pilnas Senojo ir Naujojo Testamento vertimas pasirodo 1534 m. Lutherio vertimas pirmiausiai skirtas eiliniam skaitytojui, o ne klerui. Lutherio vertimo kalba yra gyva, liaudiška, natūrali, stengiamasi nepažeisti vokiečių kalbos normų. 1530 metais Lutheris parašo teorinį traktatą apie vertimo darbą „Laiškas apie vertimą“ (Sendbrief vom Dolmetschen). Čia, piktai plūsdamas savo vertimo kritikus, pirmiausiai katalikų teologus, Lutheris išdėsto savo vertimo principus. Jo tikslas – išsivaduoti iš vergovės lotyniško teksto raidei ir rašyti natūralia ir tikra vokiečių kalba, kokia šneka paprasti žmonės.
                      „Denn man muss nicht die Buchstaben in der lateinischen Sprache fragen, wie man soll Deutsch reden, wie diese Esel tun, sondern man muss die Mutter zu Hause, die Kinder auf der Gassen, den gemeinen Mann auf dem Markt drum fragen, und den selbigen auf das Maul sehen, wie sie reden und darnach dolmetschen; da verstehen sie es denn und merken, dass man deutsch mit ihnen redet“ (Ne lotynų kalbos raides reikia klausti, kaip kalbėti vokiškai, kaip daro tie asilai, o reikia klausti motiną namuose, vaikus gatvėje, paprastą žmogų turguje ir žiūrėti jiems į burną; tada jie supras ir pastebės, kad su jais kalbama vokiškai).
                      Savo vertime Lutheris rėmėsi rytų ir vidurio Vokietijoje vartota kalba (Meiseno kanceliarijos kaba), vengdamas ryškesnių regioninių formų. Pagrindinis žodžių ir formų parinkimo kriterijus buvo jų paplitimas ir suprantamumas. Lutherio Biblijos kalba turėjo reikšmės kalbos norminimui ir padėjo pagrindą naujajai vokiečių literatūrinei kalbai.
                      1535 metais Ženevoje Kalvino Reformacijos pasekėjai, remdamiesi graikišku ir hebraišku originalu, ima versti Bibliją į prancūzų kalbą. Tiesa, prieš juos Bibliją į prancūzų kalbą jau buvo išvertęs Lefevre‘as d‘Etaples (1450-1537).
                      Moravijos protestantai, Jano Huso Reformacijos šalininkai, vadinamieji „Moravijos broliai“ verčia Bibliją į čekų kalbą. Jų vertimas padeda pagrindą naujajai čekų literatūrinei kalbai.
                      Anglijoje 1611 metais, remiant karaliui Jokūbui I, išeina Biblijos vertimas anglų kalba, vadinamasis „autorizuotas karališkasis vertimas (Authorized Royal Version), irgi turėjęs didžiulės reikšmės ir anglų literatūrinei kalbai, ir anglų Biblijos vertimų tradicijai.
                      Į lietuvių kalbą visą Biblijos tekstą apie 1579-1590 metus išvertė Rytprūsių kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602). Tiesa, jo vertimas liko nepastebėtas, rankraštis buvo saugomas Vokietijos Getingeno mieste. Tik 1625 m. nedidelę vertimo dalį „Dovydo psalmes“ perredagavo ir išleido Jonas Rėza.
                      Tuo tarpu katalikų bažnyčia Tridento Bažnyčios Susirinkime patvirtina lotyniškąją „Vulgatą“ kaip vienintelį ir kanonišką vertimą. Bažnytinė hierarchija ir toliau lieka šventojo Rašto savininke ir valdytoja, daugumai eilinių tikinčiųjų lotyniškas tekstas yra neprieinamas. Taigi, be religinių karų, vyksta ir vertimų karas, kuriame protestantai gina demokratiškesnes pozicijas.
                      Renesanso laikais pagausėja ir pasaulietiškos literatūros vertimų, taip pat raštų bei traktatų apie patį vertimo fenomeną. Praėjus dešimčiai metų po minėtojo Lutherio „Laiško apie vertimą“, Prancūzijoje pasirodo Etienne’o Dolet traktatas „Apie būdą gerai versti iš vienos kalbos į kitą“ (Manière de bien traduire d’une langue en autre, 1540). Šiame traktate Dolet nusako penkias pagrindines taisykles, nė kiek nepraradusias aktualumo ir šiandien:

1.       Gerai suprasti verčiamo autoriaus mintį ir jo aprašomą dalyką.

2.       Gerai mokėti ir originalo, ir vertimo kalbą.

3.       Nesilaikyti paraidiškumo.

4.       Vengti svetimžodžių (lotynizmų) ir laikytis gyvos šnekamosios kalbos.

5.       Stengtis rašyti geru, sklandžiu, nepretenzingu ir vienodu stiliumi.

                      Galimas dalykas, kad Etienne’as Dolet šias taisykles dalinai perėmė iš italų Renesanso gramatikos ir retorikos veikalų, pvz., Leonardo Brunio traktato „De interpretatione recta, 1420 m. Prancūzijoje vertimas tada laikytas vienu iš literatūros žanrų, o vertėjai – rašytojais. Prancūzų filosofas ir rašytojas Michelis de Montaigne’is (1533-1529) savo „Esė“ (Essais), priešingai negu Dante, neneigia ir poezijos vertimo galimybės. Kiti prancūzų vertėjai jau XVI amžiuje, versdami senovės rašytojus (pvz., Homerą), atsižvelgia į kultūrinius skirtumus, į vietos ir laiko kolorito perteikimą.

                      Kartu su vertimais Renesanso epochoje smarkiai išauga ir leksikografija. Išeina daug dvikalbių ir ypač daugiakalbių žodynų.

                      Renesanso epocha atmeta Viduramžių pažodišką vertimą ir grįžta prie Antikos vertimų tradicijos, prie Cicerono, Horacijaus, Jeronimo pažiūrų. Renesanso laikais buvo pastebėta ir aiškiau apibrėžta daug naujų vertimo problemų.

 Šaltinis
 Laukite tęsinio. Kitoje dalyje sužinosite apie vertimą Klasicizmo metu.